Uralinės pelėdos namelis

Inkilą reikia pritvirtinti prie didelio medžio kamieno (pageidautina – šakotos eglės) 4–10 metrų aukštyje, dideliuose miškų masyvuose, kirtimų, aikščių ir miško proskynų pakraščiuose. Reikia atsižvelgti į tai, kad uralinė pelėda daugiausia paplitusi šiaurės rytinėje ir rytinėje Latvijos dalyje. Atstumas tarp inkilų turi būti ne mažesnis kaip 0,5–1 km.

Kad paukštis iš pradžių pastebėtų inkilą ir vėliau galėtų lengvai prie jo priskristi, medžio šakose reikia išpjauti maždaug 2 × 3 metrų dydžio „langą“. Jei reikia, priskridimui trukdančias šakas reikėtų pašalinti ir nuo gretimų medžių.

Kadangi pelėdos pačios lizdų nesuka, prieš pakabinant inkilą į jį būtina įberti 5–10 cm storio medžio drožlių, pjuvenų arba sausų durpių sluoksnį, kad paukštis galėtų išsikasti duobutę kiaušiniams dėti.

Jei netoliese yra vandens telkinys – ežeras, upė ar tvenkinys – inkilą lizdavietei gali naudoti ir uoksuose perintys vandens paukščiai, tokie kaip didysis dančiasnapis, paprastasis klykuolis ar didžioji antis. Inkilą prie medžio kamieno reikia tvirtinti minkšta metaline viela; tam tikslui iš anksto inkilo šoninių sienelių išoriniuose kraštuose išpjaunamos nedidelės įpjovos arba įsukami tvirti kabliai. Viela, apvyniota aplink kamieną, įtempiama replėmis. Kad inkilas būtų stabilesnis, jo dugną rekomenduojama atremti į šaką. Papildomam sutvirtinimui galima naudoti ir medinę lentelę, kuri prikalama prie inkilo galinės sienelės ir prie medžio.

Įlenda gali būti ir apvali, 18 cm skersmens. Apvalios įlindos aukštis turi būti toks pat kaip brėžinyje pavaizduotos stačiakampės įlindos aukštis.