Uralinės pelėdos inkilas

Inkilą reikia tvirtinti prie didelio medžio kamieno (pageidautina – šakotos eglės) 4–10 metrų aukštyje dideliuose miškų masyvuose, kirtimų, aikščių ir miško proskynų pakraščiuose. Uralinės pelėdos daugiausia paplitusios šiaurės rytinėje ir rytinėje Latvijos dalyse. Atstumas tarp inkilų turi būti ne mažesnis kaip 0,5–1 km.

Tam, kad paukštis pastebėtų inkilą ir galėtų lengvai prie jo priskristi, medžio šakose reikia išpjauti maždaug 2 × 3 metrų dydžio „langą“. Priskristi trukdančias šakas reikėtų pašalinti ir nuo gretimų medžių.

Kadangi pelėdos pačios lizdų nesuka, prieš iškeliant į inkilą būtina įberti 5–10 cm storio medžio drožlių, pjuvenų arba sausų durpių sluoksnį, kad paukštis galėtų išsikasti duobutę kiaušiniams dėti.

Jei netoliese yra vandens telkinys – ežeras, upė ar tvenkinys, inkilą lizdavietei gali naudoti ir uoksuose perintys vandens paukščiai, pvz., didieji dančiasnapiai, paprastosios klykuolės ar didžiosios antys. Inkilą prie medžio kamieno reikia tvirtinti minkšta metaline viela. Tam tikslui inkilo šoninių sienelių išoriniuose kraštuose iš anksto išpjaunamos nedidelės įpjovos arba įsukami tvirti kabliai. Viela, apvyniota aplink kamieną, įtempiama replėmis. Tam, kad inkilas būtų stabilesnis, jo dugną rekomenduojama atremti į šaką. Papildomai sutvirtinti galima medine lentele, prikalama prie inkilo galinės sienelės ir prie medžio.

Landa gali būti ir apvali, 18 cm skersmens. Apvalios landos aukštis turi būti toks pat, kaip brėžinyje pavaizduotos stačiakampės landos aukštis.